Vienuolika metų apimančią karjerą „Kauno grūduose“ pradėjęs nuo farmacijos sektoriaus Robertas Kersnauskas jau šešerius metus dirba gyvulininkystės skyriuje. Ekspertas konsultuoja gyvulių augintojus šėrimo, laikymo ir sveikatingumo klausimais. Siekiant, kad auginami gyvuliai neturėtų sveikatingumo bėdų, konsultacijos apima platų spektrą, bet teisingas šėrimas ir kokybiški pašarai išlieka kertine sritimi. Kaip pats sako: „Kuo mažiau bėdų, tuo ūkininkui lieka daugiau pinigų.“
Vietoje medicinos pasirinko veterinariją
Robertas prisipažįsta, kad vaikystėje nuolat buvo apsuptas mažesnių ir didesnių gyvulių. Juos namie augindavo, su jais žaisdavo ir pats dresiruodavo. Žemės ūkis nebuvo svetimas ir dėl to, kad vyro tėvas dirbo šioje srityje.
„Dar būdamas mokinys norėjau užsidirbti šiek tiek pinigų, tad vasarą po du mėnesius dirbdavau ūkiuose. Kai atėjo metas planuoti studijas, mėčiausi tarp gyvulių ir žmonių gydytojo profesijos. Galų gale nusprendžiau studijuoti veterinariją“, – atsiminimais dalijasi pašnekovas.
Robertas prisipažįsta, kad savo pasirinkimu džiaugiasi, nes veterinarijos mokslai leidžia gyvulių augintojus konsultuoti platesnėmis temomis. Zootechnikai specializuojasi tik gyvulių šėrimo klausimuose, o Roberto žinios jam leidžia aprėpti didesnį sveikatingumo spektrą. Dėl šios priežasties pašnekovas sako, kad jo darbas niekada nebūna monotoniškas, o kiekviena diena atneša naujų ir įdomių iššūkių.
Kelias į pergales yra grįstas bendradarbiavimu
„Džiaugiuosi, kad dauguma mano kolegų yra praktikai, savomis akimis ir rankomis matę ir sprendę visas galimas problemas. Esu įsitikinęs, kad geriausi specialistai yra tie, kurie turi patirties visame mūsų srities spektre, nuo paprasčiausių darbų iki sudėtingų. Labai džiaugiuosi, kad turiu kolegas, kurie nuolat tobulėja, o savo patirtį yra sukaupę per tiesioginį darbą“, – teigia pašnekovas.
Robertas įsitikinęs, kad jo darbe yra svarbus komandinis tikslų siekimas. Gyvulių augintojai prisiriša prie konsultanto, kurio patarimai atneša matomus rezultatus. Geri specialistai pirma siekia būtent rezultatų, o ne pelno sau.
„Mano kredo – reikia tiesiogiai bendrauti su žmogumi. Lengviausiai problemos yra sprendžiamos jas pamatant, gyvai aptariant, o ne konsultuojant telefonu. Geram darbui yra būtinas tiesioginis kontaktas ir nuoširdumas. Dar svarbu yra nepamiršti tobulėti. Mes turime nuolat suteikti pridėtinę vertę ūkininkui, su kuriuo dirbame. Turime jį išmokyti to, ko jis dar nemoka, padaryti jo gyvenimą lengvesnį, o pergales dažnesnes. Būtent bendros pergalės labai motyvuoja, suteikia naujų jėgų ir iš naujo sužadina norą tęsti darbus.“
Lietuvos žemės ūkio rinka
Roberto teigimu, nors Lietuva nedidelė šalis, tačiau konkurencija žemės ūkio rinkoje yra išskirtinė. Lietuvoje egzistuoja nemažai didelių įmonių, kurios nuolat konkuruoja dėl didesnių ir mažesnių ūkių. Gyvulių augintojai Lietuvoje yra atviri ir imlūs naujovėms, tad naujos technologijos ir tendencijos nesunkiai prigyja.
„Daug keliauju po kitas valstybes, stebiu, kaip atrodo rinkos ten. Manytumėte, kad vokiečiai turėtų būti daugiau pažengę, nuo mūsų atitolę, tačiau labiausiai įstrigo jų paprastumas. Svarbiausia yra gyvulio gyvenimo kokybė, mitybos sveikatingumas. Mes, lietuviai, kartais į viską žiūrime per daug komplikuotai, dažnai problemas galima spręsti paprastesniais būdais“, – su šypsena pastebi pašnekovas.
Anot eksperto, ateityje ūkiai stambės ir jungsis į platesnes fermas, o didžiausia bėda išliks tokia pati kaip ir dabar – darbo jėgos trūkumas. Lietuvos pakraščiuose įsikūrę ūkiai sunkiai randa reikiamą darbuotojų skaičių, nes jaunimas nėra linkęs ten apsistoti. Dėl šios priežasties, Robertas yra tikras, ateityje Lietuvoje vis labiau plėsis robotizacija. Daugiau mechaninio darbo perims mašinos, tačiau reikės žmonių, kurie jas prižiūrėtų.
Gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos ir sporto
„Vaikystėje buvau pamišęs dėl žirgų. Dar penktoje klasėje gyvenau netoli Baisogalos dvaro, kurio žirgyne buvo laikomi darbiniai, bet geri arkliai. Būdamas pyplys ten nuolat landžiodavau. Atsimenu, kad atskirame dideliame aptvare stovėjo eržilas. Buvo įspūdingas, su karčiais iki žemės. Žmonės matydavo, kad ten nuolat landžioju. Sakydavo, kad šitas vaikas ilgai negyvens, bet vieną dieną tas vaikas ėmė ir išjojo ant to eržilo. Aišku, tada gavau pylos, tačiau nuo to laiko žirgai, sportas ir aktyvus gyvenimas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi“, – su šypsena atsiminimais dalijasi ekspertas.
Vėliau Robertas daug laiko leisdavo su žirgais, buvo žirgų važnyčiotojas renginiuose ant ledo ir aktyviai sportavo, buvo penkiakovininkas. Kaip pats prisipažįsta, dabar nebespėja taip aktyviai leisti laiko, kaip savo jaunystėje, tačiau iškritus sniegui vis dar stojasi ant slidžių.
„Esu žvejys, esu medžiotojas. Jeigu medžioju, tai nebūtinai šaunu, užtenka nuvažiuoti, pamatyti, pašerti gyvulius, žvejyba taip pat man leidžia atsipalaiduoti ir atsigauti gamtos apsuptyje. Kaip pasikraunu „batareikas“, kai jaučiuosi pavargęs? Gamtoje, tiktai gamtoje.“